Papasakok kaip pradėjai fotografuoti? Ar esi baigusi kokius nors su fotografija susijusius mokslus? Ar pameni koks buvo pradėjimo momentas?

Atsimenu gyvenau dar bendrabutyje ir sugalvojau, kad visai norėčiau pradėti fotografuoti. Tai buvo labai seniai. Nuėjau tada į tokią SRS reklamos agentūrą, pas Remigijų Zolubą berods, ir baigiau ten kursus. Neatsimenu tiksliai kiek jie truko, bet buvo gana trumpi. Nusipirkau aš tada skaitmeninį fotoaparatą ir padėjau į lentyną, tai taip ir pragulėjo. Buvo jis ten ilgai, nežinojau nei kaip naudotis. O paskui atsirado draugas, kuris studijavo fotografiją. Tada ir pradėjau domėtis, klausinėti – kas kur kaip ir ką. Na ir tiesiog prasidėjo tada. Supratau, kad noriu fotografuoti juosta. Ilgainiui fotografavimas tapo gyvenimo būdu, tarsi dienoraščiu…

Tai jokių kompozicijos subtilybių/taisyklių nestudijavai, o fotografuoji labiau iš jausmo, intuicijos.

Visada laužydavau taisykles. Andrius [draugas – aut.past.] visada sakydavo: „Tu nebijok, laužyk. Centrinė ten ar ne – nesvarbu“. Tai tiesiog ir dariau taip, kaip man atrodė turėtų būti. Niekada aklai į taisykles nežiūrėdavau. Kas dar atėjo iš jo [draugo – aut. past.] – tai visokios diafragmos, apšvietimai ir viskas.

Prieš kiek laiko visa tai vyko?

Atrodo, keturi metai jau kartu, tai turbūt trys, keturi metai.

Ar fotografuodama turi kokį nors planą, idėją ar kažkur keliaujant atsiranda įkvepiantis vaizdas, pradedi fotografuoti ir žiūri kad kažkas gavosi. Kaip čia su tuo procesu?

Labai įvairiai. Būna viskas vyksta spontaniškai, toks labiau dienoraštinis fotografavimas. Tokių nuotraukų turiu daug.  Dažniausiai fotografuoju Burokaraistyje mūsų sodyboje. Tiesiog kai esi su draugais, kažką veiki, kažkas kažkokius drabužius dedasi ir maivosi, tai tiesiog imu ir fotografuoju. Viskas vyksta labiau spontaniškai, nėra taip, kad sugalvojau, pastačiau ir padariau.

O ką veikei prieš pradėdama fotografuoti?

Ką aš veikiau? Mokiausi, gyvenau užsienyje, dirbau ten ir niekada nepagalvojau, kad kažkada fotografuoti man bus taip įdomu.

Nieko susijusio su menais?

Ne, nieko. Nors dabar kaip jau pradėjau, tai noriu mokytis toliau. Tas pradėjimo momentas atėjo kažkaip savaime ir ne dėl mados jausmo. Tai darau dėl savęs, tiesiog man patinka.

Gal papasakosi apie fotoziną „A dark Love Story“? Kaip jis atsirado? Turbūt toliau mūsų pokalbis ir turėtų vystytis apie jį.

Buvo taip, kad aš kažkada buvau susiradusi Paul Paper‘į tokiam Flickr portale. Atsimenu, kad pirma jo žinutė buvo: „Gražu. Linkėjimai. Paulius“. Ir savaitės ar dviejų bėgyje jis man parašė, kad norėtų leisti „zinuką“ ir ar man būtų įdomu bendradarbiauti. Susitikom, pakalbėjom, parodžiau kokius darbus turiu. Nunešė parodyti kažkam iš Artbooks.lt, ir „zinukas“ buvo patvirtintas. Tada prasidėjo nuotraukų atrankos.

Kaip jas rinkaisi? Kaip „A dark love story“ susiklostė?

Iš tikrųjų pavadinimą rinkom ilgai. Buvo visokiausių variantų, bet šito labiau norėjo švedai. Pagalvojau, kad visai siejasi su nuotraukom, su kontekstu. Viskas į tai ir susieina. Mano fotografijos tokios ir yra – su meile, neapykanta, kažkokiu liūdesiu.

Šias dvi mėgstu:

Kaip tik šiandien varčiau ir sustojau ties jomis.

Viena pažįstama pasakojo (nežinau ar tai tiesa), kad Dzūkijoje buvo senas paprotys kabinti prijuostes ant obelų šakų. Jei eidamas keliu matydavai sode pakabintą prijuostę, vadinasi, ten gyvenanti mergina yra pasirengusi ir laukia vyro. Lyrinis nukrypimas, regis, sutampantis su tavo temomis, ar ne?

Aha, visiškai. Geras.

Atsimenu, kad skaitant šio fotozino anonsą man įsiminė sakinys apie kalbėjimą užuominomis, gal gali pakomentuoti?

Na kiekviena nuotrauka yra tarsi užuomina į tai, kas ten bus toliau. Taip ir vystosi istorija: prasideda nuo kažko, klostosi ties kažkuo ir kažkuo baigiasi – viena ilga istorija. Tikėjausi, kad bus ir kitų nuotraukų, tad galvojau, kad viskas kiek kitaip susidėlios, bet daugmaž viskas susiklijavo taip kaip įsivaizdavau. Didžiuojuosi šiuo zinu.

Žiūrinėjau tavo nuotraukas, kurias pavyko rasti „googlinant“, ir, atrodo, kad šis zinas vienintelis (neskaitant facebooke esančių albumų) turi pavadinimą. Na nuotraukų serija, turinti pavadinimą. Visos kitos, pavyzdžiui, tavo internetiniame puslapyje, nepavadintos.

Aha, dabar iš tikrųjų norėčiau visa tai pakeisti, grupuoti su pavadinimais, nes jau pildosi atskiros istorijos. Atsiranda kažkokios nuotraukų sekos, pavyzdžiui, pamesti ir atrasti daiktai bei visokios kitokios idėjos, kurių dar nenorėčiau atskleisti. Turiu ateityje planų išleisti knygutę, o ne ziną, todėl nenorėčiau dar visko pasakoti. Bet šiaip taip, pavadinimų ilgą laiką neturėdavau, nuotraukos būdavo tarsi atskiros, pavienės.

Tai taip tau ir istorijos dėliojasi, išsklidę laike, ar ne? Gali viena istorija klostytis, dėliotis kelis metus ir tik paskui tam tikru metu pasibaigti ir išnirti. Regis, nerašai scenarijaus istorijai, kurį paskui bandytum įgyvendinti, atkartoti.

Dažniausiai neturiu. Pastebėjau, kad ištisus metus kaupiasi nuotraukos  ir paskui jas bežiūrėdama imu ir atrandu kokią nors idėją/istoriją. Pavyzdžiui, kokie nors gamtos ir žmonių panašumai ir jau yra stimulas daryti kažkokias serijas, nes jau yra daug nuotraukų, kurios klijuojasi. Arba, pavyzdžiui, medžiai, jie pas mane labai dažnai dominuoja ir tai ateityje susiklijuos į kokias nors serijas. Tai tarsi koks tęstinis projektas.

Aha, projektas, kuris neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos.

Taip taip, būtent.

Ar sutiktum su tokiu teiginiu, kad turi labai ryškų, aiškų „stiliuką“? Jei pamatytum tavo padarytą fotografiją kokioje nors aplinkoje be vargo galėtum įvardinti.

Kažkada dariau tokią parodėlę gana buitine tematika. Tai buvo mano pirmoji paroda, tada dar egzistavusiame bare „Woo“. Atsimenu, kai ten apsilankę draugai parašė: „O, užėjom pasėdėt ir pamatę nuotraukas iškart supratom, kad čia tavo“. Taip, ir draugai sako, kad turiu aiškų braižą. Bet tiesiog, tai esu aš ir nežinau ar galėčiau pasakyti, kad čia būtent mano stilius ir iš viso ar galima tai pavadinti stiliumi, nes visgi viskas keičiasi – ir matymas, ir mąstymas. Negaliu pasakyti, kad visą laiką taip ir bus, gal vieną dieną imsiu ir sugalvosiu daryti kažkokius eksperimentus tamsoj. Kol kas yra taip kaip yra.

Nekuri strategijų kaip turėtum elgtis, kad išliktum, viskas klostosi kažkaip tėkmiškai, ar ne?

Taip. Vienintelė strategija, jei taip galima pavadinti, tai, kad tiesiog bandau kažkur dalyvauti, rodytis. Po truputį, regis, mane atranda. Va ir dabar parašė iš vieno Londono žurnalo ir pasikvietė. Aš didžiuojuosi tokiais dalykais. Na, kai pati neieškai, o tave atranda.

Iš tiesų pirmiau buvai pastebėta ne Lietuvoje, papasakok apie tai? Tiesiog talpindavai nuotraukas internete, kažkas ėmė ir pastebėjo?

Taip. Šiaip iš flickr’o viskas ir atėjo. Iš tiesų, tai neįsivaizduoju kaip internete žmonės mane susiranda, bet jie parašo, kažką pasiūlo, na aš, aišku, sutinku. Labai gera jaustis, kad tave, mažą žmogų iš Lietuvos, susiranda kažkas iš Niujorko arba iš Prancūzijos arba dar iš kažkur ir nori, kad tu būtum jų žurnalo dalimi. Man tai yra labai daug ir aš tuo džiaugiuosi. Pirmiausia viską darau dėl savęs, bet jeigu dar atsiranda žmonių, kuriems patinka mano darbai ir jie gali juos publikuoti – tai puiku.

O kokioje nors parodoje, neskaitant minėtosios, dalyvavai?

Ne, bet viena Paul Paper‘io pažįstama kuratorė iš Niujorko kažką lyg ketino daryti, bet, regis, tas reikalas taip ir nesusiklostė. Šiaip iš rimtesnių pasirodymų, tai gal būtų galima paminėti tą „zinuką“ Prancūzijoje. Buvau to žurnaliuko dalimi. Dabar jie vėl kviečiasi kitam numeriui. Tai irgi buvo panaši idėja, kaip „A dark love story“, taip pat pasidaro kaip ir plakatas toks.

Kažkur, dabar nepamenu kur, buvo paminėta, kad tavo fotografijose esančios moterų figūros yra tarytum suglebę, ištižę, tingios. Jos tarsi išnyra iš miškų, tamsos, ar pro užuolaidas besiskverbiančių šviesos blyksnių. Papasakok ką apie tokias interpretacija, pasisakymus manai?

Kad suglebusios galbūt nepasakyčiau, bet kodėl susidaro toks įspūdis? Gal tiesiog dėl mano manymo, kad fotografuoti žmogų įprastinėse pozose man nėra labai įdomu. Mano nuotraukose esančių personažų pozos, padėtys suteikia daugiau įdomumo pačiai nuotraukai. Jos (pozos) pasakoja istoriją ir aš siekiu tokio efekto, kad žiūrėdamas į nuotrauką tu norėtum daugiau apie ją sužinoti. Pavyzdžiui, tu nematai žvilgsnio ir tas nematymas byloja pats už save. Tai, aišku, labai susiję ir su meilės, aistros temomis. Nežinau kaip tiksliau tai paaiškinti. Gal aš tiesiog noriu parodyti savo būseną, kad aš tokia esu.

Dažnai tavo fotografijose lyg ir glūdi nuobodulys. Pavyzdžiui, nuobodžiaujančios pataluose susisukę, išsidrėbę ar besirąžančios figūros.

Tai gal kaip tik nenuobodžiaujančios. Kažkada dariau vieną seriją kultūros meniu organizuotam fotosofijos konkursui. Ji turėjo parodyti kaip mes jaučiamės pavasarį. Tai buvo serija apie morčių. Na, kad moterys tarsi katės, o visos tos pozos ir, kaip vadini, išsidrėbimai lovoje, tai ir atspindi tą būseną – kaip moteris jaučiasi pavasarį. Tarsi sugretinu mus su gyvūnais. Gimiau pavasarį ir šis metų laikas man visada buvo labai įdomus. Ta serija apie morčių galbūt vėliau susiklijuos ir į ilgesnę istoriją.

Kalbant apie aplinkas. Regis, labiausiai mėgsti miško ir uždaros namų erdvės apsuptis? Kodėl tau jos įdomios?

Pirmiausia, tai todėl, kad mėgstu natūralią šviesą. Ir šiaip, namuose, kad ir kaip bebūtų tu jautiesi geriausiai ar ne? Ir man atrodo, kad visiems iš mūsų žvelgiant į tą naminę aplinką kyla teigiamos emocijos iš to. Namai dažniausiai asocijuojasi su kažkuo geru, šiltu, jaukiu ir panašiai. Šitos vietos mane labiausiai ir įtakoja, pavyzdžiui, kažkokia šviesa krentanti pro užuolaidas arba gamtoje natūrali šviesa. Kol kas nelabai įsivaizduoju kaip galėčiau dirbti kažkokioje aplinkoje kur yra dirbtinė šviesa.

Jau minėjai, kad dažniausiai fotografuoji neplanuodama. Tai tiesiog įsimeti fotoaparatą ir trauki nuotykių ieškoti?

Aha, visada. Ir dabar prieš eidama į darbą rankinėn įsimečiau. Sutvarkytas ir visada paruoštas. Kad ir einu į darbą (man tas ėjimas tetrunka 10 minučių) būna pamatau, kad gražiai krenta šviesa. Pasirodo tarsi pažįstama, atsimenu, kad kažką panašaus jau turiu ir galbūt iš to susiklostys kokia nors istorija…

Esi momentų gaudytoja ar ne?

Taip.

Kalbant apie momentus. Ką manai apie telefoninę fotografiją? Telefonas visada šalia.

Fotografuodavau ir aš kažkada, dariau telefonų serijas, bet paskui ėmiau ir viską ištryniau. Šiaip tai irgi visai įdomu. Nereikia sustoti ties viena galimybe, būdu. Bet telefone nuotrauka tokia labai momentinė. Tu ją padarai ir iš karto žinai, kad va – jau turiu, o juosta man yra kažkas daugiau. Tu nežinai kas gausis, lauki, kol išsiryškinsi juostelę, kol nusiskanuosi. Ir kai pamatai rezultatą, man ta nuotrauka daugiau reiškia. O telefonas pas visus yra, ir tu lygiai taip pat fotografuoji tuos pačius dalykus, tik rezultatą matai iš karto.

Minėjai, kad nori išleisti savo leidinuką, o negalvoji pavyzdžiui, apie personalinę parodą?

Nežinau, gal personalinei parodai dar man ankstoka. Bet kokiame nors bendrame, grupiniame projekte mielai sudalyvaučiau. Leidinys, manau, yra paprasčiau.

Ar negalvoji apie tekstą šalia savo fotografijų?

Būtent apie tai paskutiniu metu ir galvoju ir jeigu leisiu tą leidinuką, tai tekstų ten tikrai bus ir galbūt su piešiniais. Tekstas gali nuvesti istoriją dar kokiais nors kitais keliais, manau, kad galbūt taip dar įdomiau.

Daug nuotraukų atsirado kvailiojant su draugais…

Taip. Daug dar ir nepublikavau. Galbūt dar ne laikas, nenoriu visko parodyti.

Tai belieka laukti tų parodymų. Šįsyk ačiū už pokalbį!

Santos Katkutės fotoziną „A Dark Love Story“ galima įsigyti internetiniame knygyne www.artbooks.lt

Tai, ką dabar galima vadinti Čekų šiuolaikinės fotografijos mokykla (turima omenyje mokykla labiau kaip institucinė kategorija su savomis strategijomis formuojančiomis estetines pažiūras) susiklostė kuratoriui, fotografui, teoretikui ir dėstytojui Vladimir Birgus įkūrus Meninės fotografijos institutą (ITF – Institut Tvurci Fotografie). „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijos paroda „Jaunoji čekų fotografija. 20 metų Meninės fotografijos institutui Silezijos universitete Opavoje“ yra tos mokyklos atspindys.

Birgus vaidmuo čekų fotografijos raidoje yra milžiniškas. Jis ne tik vienas svarbiausių mokytojų, bet ir nuosekliai rašančiųjų ir aprašančių čekų fotografijos istoriją. Viename interviu kalbėdamas apie tai, kuo ITF ypatinga, Birgus pažymi, kad viena svarbiausių jo vadovaujamos mokyklos strategijų yra lavinti universalumą ir stiprinti fotografijos istorinį ir teorinį pasirengimą. „Kažkur girdėta“ – pagalvojau. Regis, panaši strategija justi ir vienoje iš mūsų fotografijos mokyklų (institucine prasme) – tai Vilniaus dailės akademija.

Savaitraštyje 7 meno dienos, tekste apie „Titaniko“ ekspozicijų salėje vykusią festivalio In Focus parodą, jau esu minėjusi apie tai kaip <…> pastaruoju metu neoficialiame diskurse tai vienur, tai kitur pasigirsta visai įdomių pastabų, susijusių su šios mokyklos auklėjimo strategijomis. Studentai skatinami tapti tyrėjais ir kuo plačiau išanalizuoti duotą ar pasirinktą temą. Sistema, regis, teisinga. Tik kartais ima ir atsiranda kažkokių neigiamų vibracijų. Jų buvo galima justi, pavyzdžiui, stebint bakalaurų gynimus, kuriuose pasitaikė situacijų, kai dėl to pareigingo studijavimo buvo sutrinkama ir užsikertama. Tačiau, tai turbūt vienintelis šių mokyklų panašumas.

Žvelgiant į „Prospekto“ galerijoje pristatytą čekų fotografijos mokyklą reprezentuojančią parodą dar kartą įsitikini, kad jie studijuoja fotografiją, o lietuviai šiuolaikinius menus. Ši situacija gali atrodyti dviprasmiškai, nelygu kaip pažiūrėsi. Viena vertus, čekų fotografijos mokykla labai aiškiai orientuota į techninio kokybiškumo, vientisumo, išbaigtumo puoselėjimą – tai, žinoma, puiku, tuo jie garsėja svetur. Kita vertus, kartais pradedi abejoti tokių fotografijų naujumu, idėjiniu pagrindimu (jei tokio būta).

Jaunoji čekų fotografija „Prospekto“ galerijoje originalumu nenustebina. Regis, jaunieji eksperimentuoti nebando, o siekia kuo kokybiškiau įvykdyti užduotį, kad ir laisvą. Žvelgiant iš šiuolaikinio meno perspektyvos – nieko čia ypatinga, tik gražios ir kokybiškos fotografijos. O ir pati paroda nesukabinta į kokią nors vienijančią koncepciją. Panašiai, kaip minėtoje „Titanike“ vykusioje parodoje, tiesiog pagal kažkokius kriterijus atrinkti tam tikrų studentų darbai. Aišku, esti šiokių tokių kibirkščių, įžiebiančių vieną kitą įžvalgą. Viena tų kibirkščių man kaip tik ir pasirodė minėtasis teatrališkumas.

Visų pirma, šiuo atveju, nereikėtų to žodžio suprasti tiesiogiai. Teatrališkumas atsiranda dėl strategijos fotografuojamą vaizdą-situaciją surežisuoti (sustatyti) taip sukuriant išbaigtą vaizdą. Ir visa tai nė kiek nemaskuojama. Aiškiai matyti, kad reikiami objektai apšviesti dirbtiniu apšvietimu, fonai įklijuoti arba reikiami objektai iškirpti ir įklijuoti į norimą foną. Bet visa tai nepabrėžta tiek, kad išsyk pamatytum ir galėtum tai laikyti, pavyzdžiui, menine strategija. Išlaikytas tam tikras balansas. Iš tiesų panašiai jaučiuosi stebėdama kokį nors spektaklį. Tuo pat metu išgyveni ir netikrumą, ir įsijauti į tai kas tau pasakojama. Tai savotiška fotografinė vaidyba fotografiniame teatre, o studentai muštruojami kuo geriau pažinti ir atskirti visus šioje medijoje glūdinčius sluoksnius. Lyginant su VDA, visi žinome, kad dalis studentų studijuodami fotografiją neprivalo atidžiai domėtis fotografijos medija. O baigiamasis darbas dažnai nežinančiam neprimintų fotografijos specialybę įgijusio studento darbo.

Dar 2006-aisiais, Prahoje, po fotografijos parodų serijos “Sestka”, regis buvo rimtai svarstomas klausimas, kad šiuolaikinė čekų fotografija esti kiek sustingusi ir nauji vėjai retai ir labai vangiai užklysta net ir į pačių jauniausiųjų kūrybą. Klausta, kada kam nors užteks drąsos daryti ką nors kitaip nei visi. Regis, daugiau drąsos tame, ką matome „Prospekto“ galerijoje neatsirado (jokiu būdu nekalbu apie visą čekų fotografiją). Keistas vangumas sklinda ir iš spaudos pranešimo, pavyzdžiui, teigiama, kad schema, kai specialiai pasirenkama centrinė kompozicija populiarumą praranda po truputį (!), o fotoportretas nors ir tampa vis įvairesnis, bet tebeužima labai svarbią vietą.

Atsimenant minėtą In Focus festivalio parodą „Titanike“, kurioje taip pat kalbėta apie fotografijos mokyklas, tiksliau Rytų Europos fotostrategijas, ryškėja vaizdas, kad šiuolaikinė Lietuvos fotografijos mokykla (jeigu taip galima pavadinti) susijusi su VDA yra tiesiog šiuolaikinio meno mokykla, o fotografija  - nebūtinas vardiklis. Tai akivaizdu peržvelgus VDA bakalaurantų ir magistrantų baigiamuosius darbus. Kalbant apie Andrzejaus Florkowskio reprezentuotą Poznanės fotografijos mokyklą, ten vyraujančios tendencijos akivaizdžios – tai įvairiausios portreto žanro variacijos.

Mąstant apie šias parodas, atrodo, kad jas vienija keli panašumai – tai kalbėjimas apie mokyklas ir koncepcijos nebuvimas (nebent tuos kalbėjimus būtų galima vadinti koncepcija, bet vargu) ir panašaus tipo parodoms, kaip siekiama kuo daugiau aprėpti, būdingas savotiškas suneštinis charakteris.

Galų gale, grįžtant prie klausimo apie šiame tekste paminėtas fotografijos mokyklas (institucine prasme), teisingai mąstant fotografijos mokykla turi ruošti fotografus – ar ne? Bet turbūt teisingai mąsto viena dalis mąstančiųjų, kita (ne mažesnė) teisingumą turbūt palaikytų atgyvena, spąstais idėjoms, etc. – tai irgi strategija, beje, turbūt atviresnė ir laisvesnė.

Paroda veiks iki spalio 1 d.

Iliustracija viršuje: Petr Omelka „Sapnai“.

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010.

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010.

Baros Prasilovos fotografija.

Kas vienija visus darbus, pristatytus Londone gyvenančios lietuvių menininkės Indrės Šerpytytės fotografijos parodoje? Keistas jausmas, kad viskas, ką matai atvaizduose, turi tik paviršių, odą, formą, bet yra netekę turinio ir istoriškumo – ar tai būtų lietuviško miško gūduma, kadaise tapusi partizanų namais (ciklas Miško broliai), ar niekuo neišsiskiriantys kaimų ir miestelių namai, kuriuose šiuos kankino sovietų represiniai organai (ciklai Užrašų knygelė bei Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai), ar jau Nepriklausomybės laikotarpiu mįslingai ir tragiškai žuvusiam pačios menininkės tėvui priklausę „kanceliariniai“, beveidžiai daiktai (serija Tylos būvis). Visi vaizduojami objektai yra tarsi iškamšos, kurios formaliai nurodo į pirminį objektą ir susijusią kolektyvinę ar asmeninę atmintį, bet nebeturi šių gyvybinės energijos ir konkretumo.

Šioje vietoje reikėtų prisiminti, kokia yra taksidermijos – iškamšų darymo – meno esmė. Pagrindinis taksidermisto tikslas yra sukurti maksimaliai realistišką trimatį, apčiuopiamą gyvūno atvaizdą ar muliažą panaudojant apdirbtą tikro, konkretaus sumedžioto gyvūno odą, kuri yra užtempiama ant formą suteikiančio karkaso ir užpildoma įvairiomis medžiagomis. Labai svarbu tai, kad dažniausiai daromos laukinių, pavojingų gyvūnų iškamšos – ši aplinkybė daug pasako ir apie pačios taksidermijos prigimtį, ir apie jos sąsają su Šerpytytės kūryba. Ne mažiau svarbus ir tas faktas, kad epistemologine, pažinimo prasme iškamšos yra tuščiavidurės – jos padeda mūsų žvilgsniui tik slysti buvusios gyvos būtybės figūros paviršiumi, bet iš esmės negali nieko pasakyti apie jos vidinę sandarą ir gyvenimo istoriją. Tačiau, pateikdamos statišką, apčiuopiamą kūną, jos leidžia saugiai paliesti tai, kas dažniausiai mums nėra prieinama tiesiogiai savo gyva forma – plėšrią, neprijaukintą gamtą, nesimbolizuotą traumatišką tikrovę.

Taksidermija yra nevienareikšmiškas reiškinys. Jis nuo seno turi ryšių tiek su mokslu (kadangi įvairių dydžių gyvūnų iškamšos yra dažnos klasikiniuose gamtos muziejuose), tiek su menu (nes taksidermistas turi puikiai išmanyti dailės principus; be to, didesnių gyvūnų iškamšoms yra specialiai kuriamos natūralaus dydžio skulptūros, ant kurių ir yra užmaunama tikro gyvūno oda, o karalienės Viktorijos laikais iškamšos dažnai puošdavo prabangius interjerus greta paveikslų ir skulptūrų). Galima pamėginti surasti tą bendrą vardiklį tarp iškamšų darymo, mokslo ir meno – būtent šis vardiklis ir padės mums suprasti, kokią funkciją atlieka Indrės Šerpytytės fotografijos.

Tiek mokslininkai, tiek menininkai, tiek taksidermistai siekia pateikti publikai tam tikrą tikrovės abstrakciją, modelį, kuris leidžia tą tikrovės fragmentą apžiūrėti iš įvairių pusių taip, kad šis, vaizdžiai tariant, neįkąstų. Ir mokslas, ir menas, kaip ir taksidermija, sublimuoja tai, kas yra dažnai neaprėpiama, nepatogu, sunkiai prieinama grynu pavidalu – gamtą, tikrovę, vidinį pasaulį (tiek psichologine, tiek fiziologine, kūno sandaros prasme). Tad visi trys, galima sakyti, tuo pat metu ir atskleidžia, ir paslepia tai, ką rodo. Be to, jų pateikiamose reprezentacijose yra ir tikrovės fragmentų, ir elementų, kurie šiai tikrovei nepriklauso, nes yra jau simbolizavimo, suabstraktinimo produktai – kaip tas dirbtinis karkasas ar skulptūra po organiniu iškamšos kailiu. Todėl tokios reprezentacijos visuomet yra kelių pasaulių, kelių realybės registrų hibridai, dreifuojantys kažkokioje tarpinėje erdvėje. Jų neįmanoma redukuoti ir priskirti kuriam nors vienam pasauliui. Nors plėšrūno kailis jau neteko savo gamtiškos smarvės, jis vis dar mena miško tankmės ir urvo vėsą, medžioklės jaudulį ir prakaitą – visa tai, kas yra nepažinu po juo esančiai dirbtinei medžiagai.

Tas pats galioja ir Indrės Šerpytytės pastatų maketų ir pačių pastatų, miško, bei daiktų nuotraukoms. Jos primena, kad pati fotografija savo esme yra gimininga taksidermijai, nes šviesa, kurią „sumedžioja“ objektyvas yra tas pats fotonų srautas, apšvietęs užfiksuotą objektą, bet apčiuopiama laikmena, paviršius, kuriame šis tikrovės laimikis yra eksponuojamas, atlieka iškamšos karkaso funkciją. „Kažkas buvo“ prieš objektyvą, bet atvaizdas yra nebetapatus tam „kažkam“. Tačiau šiuo atveju „kažkas“ buvo ne tiek prieš objektyvą, kiek atmintyje, o prieš objektyvą buvo tik prisiminimų apie tai inscenizacija, diorama, o gal net prisiminimų neįmanomumo konstatacija. Tad šios nuotraukos yra ne tiek pačios tikrovės, kiek atminties, prisiminimų iškamšos. Cikluose Tylos būvis ir Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai šį įspūdį dar labiau sustiprina pabrėžtinai „muziejiškas“ vaizdavimo būdas. Daiktai ir pastatai čia prarado konkretumą ir substanciją, tapo grynu paviršiumi, kuris primena apie kažką skausmingą, bet neleidžia iš naujo to patirti ar įsitikinti prisiminimų tikrumu. Taigi, Šerpytytės sukurti atvaizdai ir sužadina prisiminimus, ir neleidžia jiems priartėti pernelyg arti, sustingdydami šiuos „tylos būvyje“, atminties muziejuje, kuris primena gamtos muziejų su šimtais sustingusių, bet visgi keistai gyvų iškamšų, kurį aplanko Chriso Markero „foto-romano“ La Jetée veikėjai.

Šios nuotraukos leidžia „paliesti“ skausmingus Lietuvos istorijos etapus – tiek okupacijos ir rezistencijos laikotarpį, tik sudėtingą pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį su jo neatskleistais nusikaltimais ir užsakytomis mirtimis. Tačiau jų suteikiama galimybė „paliesti“ koncentruotą tokio masto reiškinių išraišką sukelia prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės, slapta džiaugiesi, kad „plėšrūno“ (kančios, mirties) nagai ir iltys, smarvė iš jo nasrų tavęs nepasieks. Iš kitos – fotografinės iškamšos pribloškia savo objektų banalybe ir nebylumu: pavyzdžiui, buvę represinių organų pastatai, simboliškai paženklinti neįsivaizduojamos kančios ženklu, vizualiai daugeliu atveju pasirodo esą niekuo neypatingi ir neišsiskiriantys iš kitų kaimo ar miestelio pastatų. Jie yra nepermatomi ir niekaip neatskleidžia savo tamsios praeities, kaip ir gyvūno iškamša neatskleidžia pašalintos „mėsos ir kraujo“ tikrovės, o sustingęs, bejėgis iškimštas plėšrūnas atrodo nepavojingas ir net šiek tiek juokingas. Tad norint pajusti visą istorinio laikotarpio ar plėšraus gyvūno baisumą, iškamšomis negalima pasitikėti: jos tegali padaryti meškos paslaugą. Atrodo, šį perspėjimą apie fotografijos kaip atminties taksidermijos priemonės nepatikimumą galima perskaityti Šerpytytės darbuose. Bet yra ir dar kažkas.

Netolimos (sovietinės ir posovietinės) praeities archeologija apskritai yra lietuvių menininkams būdinga strategija. Kartais susidaro įspūdis, kad ši tema jiems yra neišsemiama. Prie sovietmečio ir jo neatskleistų paslapčių yra nuolat grįžtama įvairiais keliais – tiek per asmeninius prisiminimus, tiek per tėvų ar senelių pasakojimus, tiek per įvairius archyvus. Kuo nuo šių mėginimų skiriasi Indrės Šerpytytės priėjimas? Daugelio (ypač viduriniosios kartos) į sovietmetį besigręžiojančių lietuvių menininkų kūrybos impulsas ir pagrindas yra tam tikra trauma. Pati kūryba jiems ir yra būdas nagrinėti šią traumą ir sublimuoti ją – nebent tai būtų sąmoninga orientacija į Vakaruose vis dar (nors jau gerokai mažiau) „paklausią“ temą. Tuo tarpu ne Lietuvoje brendusi (ir todėl tikriausiai žymiai mažesnį posovietinio lietuviško diskurso poveikį patyrusi) Šerpytytė, panašu, savo darbais siekia kaip tik priešingo – rasti atsakymą į klausimą: „ar AŠ kaip lietuvė turiu šią traumą?“ Kitais žodžiais, ji mėgina išsiaiškinti, ar kolektyvinė tautinė atmintis gali būti prasmingai internalizuota ir tapti asmenine. Tokiu atveju jos fotografinės prisiminimų iškamšos veikia kaip savotiški zondai, turintys aptikti traumos simptomus – arba jų nebuvimą.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Užrašų knygelė“, 2007.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“, Gėlių gatvė, Rūdiškės, 2008.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Tylos būvis“, 2007.

Praėjusį trečiadienį, rugpjūčio 24 d., Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19, Vilnius) atidaryta tarptautiškai pripažintos, tačiau Lietuvos fotografijos auditorijai dar menkai pažįstamos, Londone gyvenančios jaunos menininkės Indrės Šerpytytės fotografijos paroda „1944–1991“. Atidaryme dalyvavo ir pati darbų autorė, parodoje taip pat pristačiusi savo naują fotografijos knygą tuo pačiu pavadinimu – „1944–1991“.

Indrė Šerpytytė gimė 1983 m. Palangoje, 2006 m. Braitono (Brighton) Universitete įgijo fotografijos Bakalauro laipsnį,  2009 m. fotografijos Magistro laipsnį Karališkajame Menų koledže Londone, kur šiuo metu gyvena ir dirba. Jos darbai pristatomi viešose ir privačiose kolekcijose, Viktorijos ir Alberto muziejuje, Nacionaliniame medijų muziejuje, David‘o Roberts‘o meno fonde. Ji jau tapo daugelio apdovanojimų laimėtoja (Magenta fondo apdovanojimas, Kanada (2010), Nacionalinio medijų muziejaus stipendija, Anglija (2009), Jerwoos‘o fotografijos prizas ir kiti). Su serija „1944–1991“ autorė 2011 m. nominuota Metų atradimo apdovanojimui „Recontres d‘Arles“ fotografijos festivalyje.

Parodoje Vilniuje menininkė pristato keturias darbų serijas – ankstyvąją „Tylos būvis“ bei seriją  „1944–1991“, kurią sudaro smulkesni ciklai „Miško broliai“, „Užrašų knygelė“ bei „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“.

Indrė Šerpytytė nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus per gimtosios Lietuvos pokario ir dabartinę istoriją. Kaip teigia pati autorė, „1944 metais prasidėjo Šaltasis karas. Karas, kuris buvo brutalus ir nehumaniškas. Karas, kuris dabar beveik pamirštas. Vakarų jėgos ir toliau Baltijos bei Rytų Europos šalių okupaciją laikė nelegalia, nepaisant pokario konferencijų, kuriose buvo nubrėžtos SSSR sienos. Paslėpta už Geležinės uždangos, Sovietinio bloko okupacija truko penkiasdešimt metų ir sunaikino milijonus gyvybių. Manoma, kad buvo bent 20 milijonų mirčių. Daugelis tiki, kad tikrieji skaičiai siekia 60 milijonų.

Nepaisant to, kad negaudavo jokios pagalbos iš Vakarų, partizanai rezistentai kovojo prieš Sovietų režimą. Šie partizanai turėdavo palikti savo šeimas ir namus ir ieškodavo prieglobsčio miškuose. Daugelyje kaimų ir miestų KGB karininkai sukurdavo kontrolės, tardymų, kalinimų ir kankinimų centrus. Tokios naminės erdvės buvo paverstos  teroro vietomis. To pasekoje miškas tapo ne tik pabėgėlių, bet ir masinių kapaviečių vieta. Aktyviausiai ir galingiausiai rezistencijoje dalyvavo Lietuvos „miško broliai“, jų veikla tęsėsi dešimtmetį.“

I. Šerpytytė gaivina šiuos istorinius įvykius aplankydama ir fotografuodama tikrąsias jų vietas: miškus, kuriuose slapstėsi partizanai (serija „Miško broliai“) bei buvusius NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatus (serija „Užrašų knygelė“, angl. „Notebook“). Vėliau surinktą dokumentinę medžiagą autorė paverčia fotografuotais skulptūriniais objektais.  Pasak Indrės, namai mums asocijuojasi su saugumu, tuo tarpu šie pastatai buvo paversti kalėjimais bei kankinimų vietomis. „O miškai tapo slapstymosi vieta, tuo pačiu namais ir laisve, bet vėliau ir mirtimi“, – teigia menininkė. „Mano darbuose pastatai ir miškai yra pilni prarasties. Namai tampa negyvais, visiškai sandariais, viduje saugančiais atmintį pastatais. Miškai reprezentuoja neesamą atmintį ir neesamą vietą, jie žiūrovui nieko negali atskleisti.“

Parodoje eksponuojama serija „Tylos būvis“ („A state of silence“) yra itin asmeniška, apie tėvo netektį. „Lietuvos laikraščiai rašė, kad valstybės saugumo vadovo mirtis buvo nelaimingas atsitikimas (katastrofa). Albinas Šerpytis žuvo ankstų 2001-ųjų spalio 13-osios rytą „automobilio avarijoje“. Niekas, atrodo, nežinojo nei detalių, nei aplinkybių, nei tiesių atsakymų. Jo mirtis buvo tyčinė ir žiauri. Viskas, kas liko – tai tyla, nežinomos aplinkybės. Slapti motyvai. Šiurpinantis nebuvimas. Tai buvo mano tėtis. Mano nenuilstamų tyrinėjimų subjektas.“ Viename interviu Indrė sakė: „Šis darbas kvestionuoja institucinę neteisybę ir biurokratinę valstybę, kuriai mano tėtis priklausė. Nuotraukos tampa faktiniais įrodymais, kurie kelia klausimus apie jo, kaip valstybės pareigūno, ir beveidės biurokratinės sistemos identitetą. Mane užbūrė idėja, kad mes egzistuojame tik ant popieriaus ir galime būti labai lengvai ištrinti ir pamiršti.“ Ši asmeninė paauglystės netektis tragedija tapo meninių tyrinėjimų ir tiesos paieškų objektu.

„Tai, kad augau kitoje šalyje, nei kad gimiau ir gyvenau vaikystėje, suteikia man galimybę žvelgti į gimtosios šalies istoriją kritiškiau. Pojūtis, kad čia nepriklausau, verčia ieškoti mano pačios šaknų. [...] Per savo fotografijas bandau rekonstruoti paveldėtą atmintį, siekdama jos apčiuopiamumo“. I. Šerpytytės darbų vertintojai pažymi, kad už vaizdų slypinčioms jautrioms temoms fotografė sugeba rasti tinkamą vizualinę raišką, pabrėžia fotografijos kritinį potencialą.

Akimirkos iš Indrės Šerpytytės parodos atidarymo Vilniaus fotografijos galerijoje: http://www.artnews.lt/foto-reportazas-is-indres-serpytytes-parodos-%E2%80%9E1944%E2%80%931991%E2%80%9C-atidarymo-vilniaus-fotografijos-galerijoje-12286

Abstract. green. instant. photo. stripe.

Via: http://www.buamai.com/image/852

William Eggleston. Rasta internete.

William Eggleston (born July 27, 1939), is an American photographer. He is widely credited with increasing recognition for color photography as a legitimate artistic medium to display in art galleries—which, until the 1970s, often tended to privilege work by photographers making black-and-white photo-prints. Daugiau wikipedijoje

Birželio 16 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta vasaros parodų programa, praplečianti XX–XXI a. Lietuvos dailės kontekstą litvakų kilmės menininkų kūryba. Pirmoji vasaros programos paroda „Portretai. Jim Dine fotografijos“ pristatė pasaulinio garso amerikiečių menininko Jimo Dine‘o pastarųjų metų kūrybą. Parodos kuratorė: Gabriele Conrath-Scholl, SK kultūros fondo Fotografijos kolekcijos Kelne  vadovė.

Parodoje pristatoma daugiau nei trisdešimt svarbiausių menininko Jimo Dine’o fotografinių portretų. Didelio formato fotografijos, sukurtos tarp 2002 ir 2007 m., demonstruoja eklektišką šio menininko požiūrį į portreto žanrą. Jimas Dine’as gimė 1935 m. Cincinačio mieste Ohajo valstijoje (JAV). Septintajame dešimtmetyje išgarsėjo kaip vienas žinomiausių popmeno krypties kūrėjų, bet netrukus nustojo tapatintis su šiuo meno judėjimu, kadangi savo kūryboje vis didesnį dėmesį ėmė skirti poezijai, meno istorijai ir emocijų raiškai. Pats Jimas Dine’as, kurio seneliai yra kilę iš Lietuvos ir XIX a. emigravę į Jungtines Amerikos Valstijas, džiaugiasi unikalia galimybe pirmą kartą pristatyti savo kūrybą Vilniuje.

Jimas Dine’as fotografiją kaip raiškos priemonę atrado gana vėlai. Nors fotografijas savo koliažuose ir asambliažuose jis naudojo dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, iliustruodamas 1968 m. išleistą Guillaume’o Apollinaire’o poezijos rinktinę savo paties sukurtais fotografijos darbais, išties svarbia jo kūrybos dalimi fotografija tapo tik nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio.

Dine’as portretus kuria artimiausioje aplinkoje – studijose, butuose, kelionių metu. Šie darbai vaizduoja konkrečius motyvus – savarankiškus objektus, tačiau tuo pat metu užsimena ir apie svarbias bendresnio pobūdžio problemas. Žmogaus jausminis suvokimas ir iš jo gimstantys kūrybiniai impulsai Dine’ui yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir mirties bei laikinumo temos. Jimas Dine’as, kurdamas autoportretus, tyrinėja savo paties raidą, reakcijas, psichines būsenas, bet kartu jis siekia užčiuopti ir įvairialypes vizijas bei su jam asmeniškai svarbiais žmonėmis ir personažais susijusius prisiminimus. Dine’ą yra užvaldęs siekis atrasti save Kitame, ir atvirkščiai – Kitą savyje.

Dine’o kūriniuose dažnai galima pamatyti išraiškingas, menininko kolekcionuojamas Pinokio lėles. Kartais jų įsivaizduojamuose nuotykiuose dalyvauja porcelianinė beždžionė ir porcelianinis gaidys arba didingos išvaizdos varnas. Menininko kūryboje taip pat yra ryškių, neįprastų Pinokio portretinių studijų, kurių, kaip ir Pinokio priešininkės, gudrios lapės, portretų provaizdžiai yra Dine’o medinės skulptūros. Čia yra ir dviejų medinių marionečių atvaizdas, kuris taip pat demonstruoja, kaip meistriškai Dine’as sugeba prakalbinti daiktus ir priversti juos kelti daugialypes asociacijas.

Jimo Dine’o sukurti portretai perkelia mus į didesnę, nei galime aprėpti žvilgsniu, susijusių energijų, realybės matymo, kampų  ir iliuzijų erdvę, kurioje ribos tarp tikrovės ir fikcijos, meno ir gyvenimo yra labai neryškios.

Paroda veiks iki 2011 m. rugpjūčio 28 d.

Kviečiame žiūrėti foto reportažą iš parodos „Portretai. Jim Dine fotografijos“ atidarymo:

Nuotraukų autorė: Marta Ivanova.

Nors lietuviams Paul Paper geriausiai pažįstamas kaip jaunosios kartos fotografas, fiksuojantis viską nuo (ne)paprastų kasdienybės vaizdų iki režisuotų portretų ir natiurmortų, pasaulyje jo vardas dar dažniau linksniuojamas kaip kuratoriaus, stovinčio už daug dėmesio susilaukusių nepriklausomų projektų, tokių kaip „I like this blog“, „It could be me, but it’s actually Paul Paper“ ir „Sraunus“ vairo. Šįkart apie meno sklaidą internete bei kūrybos ir kuravimo suderinamumą su neseniai į Stokholmą studijuoti išvykusiu Pauliumi kalbamės internetinio formato interviu.

Neseniai pasirodė tavo naujas fotografijų leidinys „Lietuva. Stories of Everyday“. Rašai, kad būtent išvykimas iš Lietuvos lėmė knygos sukūrimą. Ką Lietuvoje išvykęs pamatei visai kitu kampu? Kodėl šiai temai pasirinkai juodai baltą spalvą?

Pats savaime išvykimas knygos sukūrimo nelėmė, bet paskatino imtis šio projekto. Pirmą kartą gyvenu kitoje šalyje ir tai leidžia kiek kitaip pažvelgti į Lietuvą. Supratau, kurių dalykų Lietuvoje ilgiuosi, o kuriems esu kritiškas. Tai asmeniška, bet susiję su kultūrine situacija. O juodai balta spalva pasirinkta dėl praktinių sumetimų.

Kaip atsidūrei Stokholme, kuo ten užsiimi?

Atvykau nuostabiuoju keltu Ryga – Stokholmas. Truputėlį norėjau pabėgti nuo Lietuvos. Čia studijuoju teorinio kino magistrą.

Kada įsitraukei į fotografiją ir kada šalia tavo veiklos atsirado erdvės kuravimui?

Fotografija kažkur šalia egzistavo seniai, bet kaip kūrybos įrankis atsirado prieš kokius aštuonerius metus. Pirmi kuruoti renginiai iš maždaug tų pačių laikų: „Next Festival“ ir prieš jį dvejus metus vykusios eksperimentinio kino bandymų peržiūros.

Kuravimas ir meno kūrimas – ar tai suderinama? Ar organizacinė veikla kūrybos nenustūmė į antrą planą?

Žinoma suderinama. Tačiau buvo momentas, kai jaučiau, jog laikas, skiriamas organizavimui, pradeda riboti kūrybos planus. Tada ir nusprendžiau padaryti pertrauką su „Next Festival“. Dabar užsiimu mažiau laiko sąnaudų reikalaujančiais organizaciniais projektais.

Kokios temos /estetika šiuo metu labiausiai tave domina fotografijoje?

Šiuo metu domina fotografijos pastangos atsikratyti indeksiškumo (Roland Barthes „this-has-been“ sąvokos), taip pat istoriškai susiklosčiusios vaizdo-teksto hierarchijos bei įvairūs fotografų siūlymai, kaip tai pasiekti. Pvz. Sam Falls mato vieną būdą, o Lucas Blalock visai kitą, tuo tarpu Wolfgang Tillmans „Lighter“ serija išlieka tam tikru atspirties tašku.

Domina politinės vizualaus meno galimybės bei politikos galimybės suvaržyti, arba greičiau adaptuoti savo tikslams, meno žinutę. Diskusija analoginis vs skaitmeninis.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius kuratoriaus rolė ir įtaka pasikeitė turbūt radikaliau nei bet kurios kitos meno profesijos – iš kuklaus organizatoriaus šešelio kuratorius virto svarbia asmenybe, kurio vardas, tarsi prekės ženklas, garantuoja parodos kokybę, sėkmę ir savitą stilių, o pasirinkimas lemia vienų menininkų ar meno srovių iškėlimą, kitų nugramzdinimą į šešelį. Kaip vertini kuratoriaus rolę – ar jį matai kaip „užkulisiuose“ dirbantį organizatorių, ar viešą asmenį, dėmesiu nenusileidžiančiu kuruojamiems menininkams (pvz. šiuolaikinio kuravimo superžvaigždės Hans Ulrich Obrist, Bice Curiger).

Aš nežinau, ar kuratoriaus rolė pasikeitė labiausiai. Apie tai neišmanau. Tiesiog matau labai daug gerų ir mane dominančių kuratorių ir komercinių „kuratorių-prodiuserių“ kokybiškai atliekančių savo darbą.

Atrodo, kuravimo sferoje jaučiasi ne tik įtakų, bet ir erdvių kaita. Būtent internetinėje erdvėje per pastaruosius kelerius metus pradėjo plisti begalė projektų – nuo nepriklausomų žurnalų ir meno blog’ų iki virtualių parodų. Taip šimtai menininkų pirmą kartą paragavo ir redaktoriaus / kuratoriaus / leidėjo duonos. Ką vertini kaip didžiausius menines sklaidos internete privalumus? Ar manai, kad tai padėjo peržengti tam tikras ribas, kurios nebūtų diskutuotinos meno galerijose?

Meno sklaida internete svarbi, daug kas pradėjo naudoti This is a Magazine pasiūlytą meno laikotarpių skirstymą į „prieš ir po interneto“. Tam tikra prasme menas internete padėjo peržengti tam tikras ribas ir demokratizuoti meno kuravimą. Tai, kad kiekvienas gali būti kuratoriumi, neišvengiamai susiję su padidėjusia reikiamybe atsirinkti kas tau įdomu. Tas pats TIAM padarė man didelę įtaką, kai buvau ką tik internetą įsivedęs paauglys. Juos atrasti (ir tam tikra prasme išgelbėti niūrią kasdienybę vienoje blogiausių Vilniaus mokyklų) nebuvo sunku, kadangi internetas ir menas viename sakinyje tada neskambėjo labai dažnai. Sergei Sviatchenko SENKO galerija yra kitas įdomus pavyzdys kaip internetas praplečia galerijos sąvoką: galerija įkurta kaime ir daugumos žiūrovų sulaukia virtualiai (per parodos dokumentaciją internetiniame puslapyje). Patinka Rotating Gallery: internete talpinamos nuotraukos iš „ekspozicijos“, kuri vyksta ant kuratoriaus buto sienos.

Kuriuos internetinius meno projektus kuruoji (vienas ar drauge su bendraminčiais)? Kurios kitų kūrėjų virtualios meno inciatyvos tau atrodo vertos demesio?

Kuruoju Ilikethisblog.net.  Šiek tiek postcardstoalphaville.net. Dar buvo azuolasirdraugai.blogspot.com bet jis beveik miręs.
Iš dabartinių blog’ų projektų man įdomiausi: iheartphotograph, happy accident, todayandtomorrow. Puikus buvo Jogging (kuris deaktyvavosi padaręs skaitytojų apklausą „kokia turėtų būti jų reakcija į Tumblr prašymą pašalinti „netinkamą“ turinį). Patinka JSBJ leidykla ir blog‘as. Kiek kitos sferos, bet patinka muzikinis Bangų blog’as. Ir begalė kitų.

Tavo projektas „It could be me, but it’s actually Paul Paper“ gvildena kito menininko erdvės okupavimo klausimą. Ką tau reiškia ši savoka, ar projektą inspiravo tavo asmeninė patirtis? Kaip pavyko į projektą įtraukti šimtus menininkų?

Mane labiausiai domina naujoviškos kolaboravimo formos bei internetas kaip platforma tom galimybėm įgyvendinti. Tai nedidelė ir neįpareigojanti idėja, gimusi naktį (ryte radau užrašytą ant lapelio šalia lovos). Asmeninė patirtis – tai nebent suvokimas, jog pažįstami ir draugai kuria dalykus, kurie man patinka.

Gal gali papasakoti apie „Sraunus“?

„Sraunus“ yra šiuolaikinių ir eksperimentinių (ta prasme, kad dauguma autorių bando ieškoti naujų fotografijos raiškos būdų) nuotraukų projektas. Pirmą kartą projekcijos rodytos Vilniuje, vėliau projektas pristatytas Marijampolėje, Stokholme ir Vankuveryje. Kiekvienoje vietoje nuotraukos bei jų autoriai kiek keičiasi.

Ar tavo galvoje šiuo metu sukasi idėjos naujiems projektams?

Žinoma! Sukasi

Iliustracija viršuje: iš serijos „It could be me, but it’s actually Paul Paper“.

„Iš pirmo žvilgsnio tai vos ne mėgėjiškų albuminių nuotraukėlių serija (nes viena nuotrauka be kitų čia nieko nereiškia), apklijuota kvailokais geltonais kampučiais, aprašinėta visai ne kaligrafiškais užrašais. Jokių techninių efektų, jokio „meno“ demonstravimo. Tik kur ne kur užplaukia specialiai padarytas dūmelis, ir naivuolis gali pamanyti, kad fotografas yra tikras nemokša. Bet įsižiūri arčiau atidžiau į kiekvieną nuotrauką ir lyg pamatai kiekvieną kareivio dieną, o jų, lyg išganymo laukiančiam demobilizacijos, daug, labai daug. <…>

Pereini iš eilės visą albumėlį, visas tas pratybas, linksmybes, kareiviškus juokus, pasižiūri į žmonių veidus – protingus, liūdnus, nužmogėjusius ir pasijunti sukrėstas kaip visa tai nepanašu į šaunuolių iš „Tarnauju Tarybų Sajungai“ vesternišką kasdienybę.“

Iš Gražinos Kliaugienės straipsnio „Kareivio albumėlis“, rašyto 1988. apie G. Zinkevičiaus ekspoziciją Aliumnato kieme, Vilniuje.

Gintarai, papasakok apie savo „Kareivio dienoraštį“, tavo būsimą knygą.

Čia toks grynai biografinis momentas. Į armiją patekau 1983 ir išsprūdau 1985. Kai mane suėmė į sovietų armiją, pirmiausiai vežė į Afganistano karą. Pakeliui, Kaune, paskaitė dosjė iš KGB ir susigriebė, kad čia gi antitarybininkas, disidentas, na, tikras banditas ir…nuvežė į Latviją, kur pasodino prie didelio ekrano lėktuvų trasas sekti (logika mirtina, dar – pokštas: 1985 m. vos netyčia neužmušėm Gorbačiovo).

„Kareivio dienoraštis“ pirmiausiai buvo sumanytas kaip paprasčiausias albumas. Toks pompastiškas. Juk kareiviai net specialias uniformas tam fotografavimuisi pasidarydavo: „koks aš didvyris, kakoj ja krūtoj.“

Ta mano  kolekcija buvo savotiškas pasišaipymas iš tos idiotiškos kareiviškos subklutūros. Padariau ją ganėtinai greitai ir spontaniškai. Sąlygas turėjau: fotopopieriaus, dirbtuvę, ir per dvi savaites atspausdinau savo armijos archyvą. Tai, kas man „susišvietė“, tą aš atsirinkau ir greitai atspaudžiau. Bet, kai prasidėjo 1988–ieji ir atsitiko tas įvykis, kada lietuvis kareivis, Arūnas Sakalauskas, patekęs į visiškai nepakenčiamas aplinkybes, pasiėmęs automatą iššaudė visus, kurie iš jo tyčiojosi, jį mušė, kankino, -planą truputį pakeičiau – suklijavau ant tokio keisto kartono, kurio turėjau, maždaug 42×35 ir padariau parodą. Net plotą gavau, kas tais laikais buvo itin sudėtinga. Tai buvo Aliumnato kiemas. Ten vykdavo įvairios parodos su poetais ir be poetų.

O paroda buvo pabaigoje beveik sunaikinta, prisidėjau ir pats, nes labai nekenčiau viso to.

Tai kada bus tavo knyga?

Aš nežinau.

Cha, tu irgi nežinai?

Projektas, kiek žinau, truputį pristabdytas. Taip kaip tęsėsi, nei šitaip nei taip, tai dar metus palaukti nėra problemų, nes reikalų yra tiek visokių skirtingų, tad, kai šitas nejuda, imiesi kitų.

Jei prieš tris metus ji būtų išėjusi,  būtų kita knyga, kita tema. Klaikiai ilga istorija.

Bet dabar bus „Kareivio dienoraštis“. Petras Saulėnas padarė faksimiles, Laura Grigaliūnaitė kuria dizainą, Neringa Černiauskaitė viską derina. Visi nuostabūs žaidėjai. Jaučia šiuolaikinį pulsą.

Tai savotiškas parodos katalogas?

Ne. Istorinė knyga. Daugybė žmonių Armijoj nebuvo ir, ačiū Dievui, nebebus, o žmonės kažkokiose neįmanomose aplinkybėse visada atsidurs, buvo ir bus. Tai ne noras šokiruoti ar parodyti, kaip ten iš tikrųjų būdavo. Nieko specialiai neparodijavau, nieko nešiurpinau, nieko tyčia nejuokinau, nieko nejuodinau. Tiesiog pasirinkau bendražmogišką vardiklį, ir atsakiau į man rūpimus klausimus: kaip jaučiasi žmogus tokioj vietoj, tokiom aplinkybėm.

Norėjau parodyti vaizdus apie žmogaus savijautą laike. Apie tai, kaip atrodo jaunas, dvidešimties metų žmogus, įspraustas į tikrovę, kuri šiaip jau žmogui yra visiškai nenatūrali, nenormali, bet kurioje jis yra ir turi būti. Norėjau pasakyt, kad kuo patirtis skirtingesnė, tuo ji vertingesnė.  Todėl ten dominuoja portrertai. Lietuviškas veidas pavyzdžiui yra vienoks, estiškas – nedaug kitoks, o jau uzbekiškas veidas – jis gerokai kitoks su visom savo tautinėm ir antropomorfinėm savybėm, jau nekalbant apie tai, kad kai kurie iš mūsų aukštus mokslus buvom pradėję, o teko susidurt su tokias, kurie net rašyti nemoka.  „Ty komsomolec? Net, ja uzbek“.

Ar buvęs kareivio albumėlis šiandien įgavo naujų reikšmių, verčių ir prasmių?

Taip seniai nebuvau jų matęs, tai tarsi iš naujo pamačiau. Armijoj man patiko būti tarp žmonių, kurių daugiau niekada nesutiksiu. Fotografijos meno konceptai ir visokios mados ateina ir praeis, bet viena svarbiausių vertybių tose fotografijose man yra laikas. Jose užfiksuotas laikas, kurio jau niekada nebebus.

O nauja mintis kilo Neringai. Pavyzdžiui, padaryti žodynėlį, nes tekstai ten flomasteriu parašyti,  rusiškai arba angliškai, bet rusiškom raidėm. Tad buvau paprašytas iššifruoti visus rusiškus terminus su jiems būdingais pajuokavimais, kurie egzistuoja. Bet žodyno dar nepadariau…gėda.

Tačiau kaip nusiteikus tavo knygą žiūrėti?

Įsivaizduok, darom leidinį apie klumpes. Surenkam žinias ir pradedam fotografuoti klumpes ir prifotografuojam jų tiek, kad jau mums bloga nuo tų klumpių ir nuo jų išvaizdos ir nuo pačios knygos, ir mums jau nusispjaut į tas klumpes, bet …, o kuo čia tos klumpės dėtos? Viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai pažiūrėjai, kiek tavyje talento, kiek tu jautrus. O gal kas nors iš viso nežino, kad buvo tokios klumpės ir pamatęs jų vaizdus, žmogus supras, kas pagaliau yra tos klumpės.

Kaip tau pavyko naudotis fotoaparatu armijoje?

Taip, visą armija fotografavau, o priedanga buvo ta, kad dirbau dalinyje, kur stebėdavom lėktuvus. Ir jei kas nors, kam nors būdavo neaišku, reikėdavo padaryt tų trasų ir aukščių nuotraukas. Padaryti jas per kelias minutes, kai normaliai toks procesas turėtų užtrukti maždaug pusantros valandos. Visokių specialių technologijų ir techninių gudrybių buvau prisigalvojęs.

Prisimenu, mano fotolaboratorija buvo daugybė metrų po žeme. Einat į ją visuomet būdavau nupraustas šikšnosparnių. Jiems ten kažkas labai patikdavo ir jie veisdavosi. Šikšnosparniai paprastai kabėdavo galva žemyn. Ir aš eidavau su žibintu žemyn. Jie mane mato ir aš juos matau. Kai aš prie jų priartėju, jie pradeda skristi į mane. Jausmas – sunku nupasakoti. Beveik jokio garso, tik savo sparnais jie man per veidą fuch fuch fuch, ir aš lieku visas šlapias. Žinojau, kad jie šiaip žmonių gink Dieve neliečia, bet kadangi jų būdavo tiek daug, tai jie neturėdavo kitos išeitis kaip tik skristi į mane.

Taip aš į tą laboratoriją eidamas, kiekvieną kartą nusimaudydavau. Tokie tad mano fotografiniai įspūdžiai.

Ar nebėra ūpo su fotodidintuvu eksperimentuoti?

Gal ir būtų, bet labai jau daug visko reikia prie to didintuvo. Labai sąlygos pasikeitė. O dabar dažniausiai fotografuoju su šituo (rodo mobilųjį telefoną). Nusipirkau geresnį ir fotografuoju. Nors vakar jau rimtesnį daiktą (fotoaparatą, skaitmeninį) parsinešiau. Tiesą sakant, aš nematau skirtumo tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos. Dėl to kilęs tam tikras barnis. Jis, manau, yra tarp žmonių, kuriems trūksta išsilavinimo. Ir viena, ir kita yra gerai, jeigu tu valdai aparatūrą ir medžiagą, su kuria tau tenka dirbti. Tuomet viskas tvarkoj. O  klausimai: „kuo tu „fotkini“ Nikonu ar Canonu?“ arba „kurį tu labiau vertini?“ man nuobodūs. Palieku tai tiems „neva-profesionalams“.

Tačiau, labai rimtas klausimas yra išraiškos kokybė ir idėja, kurią tu perduodi. Kad idėja būtų suprantama, turi gebėti pasirinkt adekvačią formą ir adekvačią kokybę. Ir jei tau šitai idėjai realizuoti užtenka mobilaus telefono, tai ir ačiū dievui.  Nežinau kas tai yra, kai kurie tai vadina profesionalumu, nors aš nemėgstu to žodžio. Štai dabar, pažiūrėk, – koks gražus krūmas. (rodo man krūmą). „Mobiliako“ jau nebeužtenka ir aš tai matau. Net neprasidėčiau. Čia jau reikėtų atsinešti dumplinę kamerą su plokštelėmis.

Vadini save buvusiu menininku?

Taip, oficialiai ir ne vieną kartą, esu paskelbęs, kad aš – buvęs menininkas ir jau palaidotas, ir kad dabar užsiimu vien  kompiuteriais, ir tik jais. Bet vis prasimuša nežinia kas…

Vienas nuožmiausių tokių pliūpsnių buvo „Portfolio depresanto“. Tiesa, ten irgi kolekcija, iš kurios būtų galima daryti knygą, tik tiek, kad neseniai ta paroda daug kur buvo rodyta, todėl tegu susiguli. Tai tokia dadaistinė meilės istorija apie moterį, kuri gali išduoti vyrą taip keistai, kad jam  pradeda vaidentis: „kokios jos visos baisios“. Ten viskas su mobiliuoju labai kryptingai ir specialiai fotografuota: iš dizaino išsityčiojau kaip beįmanoma. Išsidirbinėjau iš savęs paties, iš savo savijautos, ten toks šiuolaikinis dada.  O dabar planų vėl daug, kaip nuo kalno kokio važiuotum.

O ką kompiuterija?

Tai prasidėjo 2000-aisiais, kai pas mane atsirado keletas nebrangių kompiuterių, ir aš pradėjau juos ardyti, perdarinėti, nes technika domėjausi visada.

Iš pradžių mintis buvo tokia: darysiu meną su kompiuteriais. Gerai išmoksiu ir darysiu. Ir šito siekiau. Rekordas buvo, kai 3 savaites iš namų neišėjau: negėręs, nevalgęs sėdžiu ir mokausi. Paskui net į lauką išeiti bijau. Jau nežinau kas aš, kur gyvenu, koks vardas. Atsimenu, buvo žiema, o aš galvoju: „kaip aš išeisiu, juk bus šalta. Kaip aš grįšiu?…“ Taip supratau, kad kompiuterija man labai patinka. Atsirado naujos nematytos technologijos. Man nustojo būt įdomus kompiuterinis menas, bet įtraukė pačios kompiuterinės sistemos, programavimas ir hakerių pasaulis. Būti kietu hakeriu, reiškia turėti motyvaciją, vertybių skalę bei žinoti, kodėl taip elgiesi. Ir dažniausiai tai būna noras kažką naujo išmokti arba kažką nuo kažko apginti. Kaip buvęs menininkas ekstremalas, aptikau savo kampą ir kompiuterijoje.

Bet šiaip tai esu taikos balandis ir jokių fotografinių vertybių ir taip vadinamo fotografijos prestižo tyčia negriaunu. Tik nekenčiu susireikšminusių „durnių“. Ir fotografijoje, ir apskritai.

Atrodo, ką bedarytum – menininku buvai ir būsi. Drąsa gyventi menininko gyvenimą išduoda tavo prigimtį

Ko gero neturiu kitos išeities, jeigu jau menas mane pasirinko. Gal kaip Kristus: buvo jam uždėtas kryžius ir nešė – niekur nepasislėpsi.

Kada nutiko tavo pasirinkimas be pasirinkimo?

Labai anksti. Vaikystėje. Darželio komisija (būdavo tokia) sakydavo: „šitas vaikas labai krenta į akis“. Suprask, kažkas su juo negerai. O nuo ketvirtos klasės pradėjau mokytis muzikos. Kažkokio aiškaus smūgio nebuvo.

Ar tau svarbūs įrankiai kūrybai, kam teiki prioritetą?

Taip gavosi, kad man tikrai nėra skirtumo kokią medžiagą pasirinkti. Rašyti, fotografuoti ar filmuoti. Darau visa, kas yra tuo metu reikalinga. Pvz. performansas, lyg ir iš viso nemenas, kvailiojimas kažkoks… Bet ten galiu pasakyt savo idėją, man irgi labai tinka.

Kita vertus, man patinka Trimakas (fotografas Gintautas Trimakas), kuris, kaip jis pats sako, moka tik fotografuoti. Žaviuosi jo nuosekliu kasdieniu ryžtu, daryti tai, ką moka geriausiai.

O ką tu geriausiai moki?

Tos visos profesijos manyje nesipjauna, nes manyje penki žmonės sėdi.  Jaunystėj aš įsivaizdavau: „kas bebūtų, būsiu kino režisierius“. Ir rimtai tam ruošiausi. Paskui tos sovietinės nesąmonės, ir planas žlugo. Visą laiką autoritetai buvo tokie kaip Čiaplinas. Tai žmonės, kurie kiną žinojo iš visokiausių pusių. Jis buvo ir kompozitorius, ir aktorius, ir scenaristas, ir visa kas. Aš į jį orientavausi. Todėl ir mokiausi visko.

Gaila, kad nesusiklostė muzika. Buvau kažkiek pasiekęs, kad net Čekasino bigbende truputį grojau.

Dar esu kino operatorius. Visiškai pajėgus dirbti net dabar ir su bet kokia technika. Ilgą laiką dirbau Akademiniame dramos teatre fotografu. Dirbau su Vaitkum, Koršunovu…

O tai, ką mes PostArs‘e išdarinėjom, tai jokia profesija nepavadinsi. Ieškojom ir darėm tai, ko dar nėra. Kiekvieną kart iš naujo išrasdavom dviratį. Tai buvo labai įvairus ir galingas sluoksnis to meto Lietuvos kontekste ir mūsų gyvenime.

Grupėje ar vienam menininkui lengviau?

Skirtingi dalykai. Būti grupėje ar ne, priklauso nuo to, su kuo tu toje grupėje. Kaip sakiau, mano svajonė ir mano tikslas nuo pat mažens buvo kinas, o kinas juk kolektyvinis menas, kur vienas tu niekas. Be to, anot Algimanto Kuro, mes visi tik arkliai, idėjos yra raiteliai.

Taip, dirbdamas vienas tu turi fantastišką galimybę susikaupti į tą savo ego, superego, alterego. Ir visi jie tavyje bruzda, maudžia, taršosi, kandžiojasi ir paskui vistiek suranda kažkokį sprendimą. Ir tai gerai. Bet vienas tu kas? Vienas nepabūsi. Man žymiai labiau patinka dirbti ties kažkuo, kas maždaug aišku. Grupėje kažkuriam visada tenka techniniai klausimai: aparatūra, kompiuteriai, etc.

Aš tylenis dirbeiva. Aš tik dabar plepėtojas.

Esi nepatogus menotyrai: tarpdisciplininis, gaivališkas, nenuoseklus.

„Kodėl tuos menininkus norit padaryti kažkokiais gyvūnais?“ – klausiau vieną kartą vienos menotyrininkės. Nenoriu būti padėtas į kokį nors, jums patogų narvelį su etikete…

„Įsivaizduoji – sako ji – mus taip moko. Mums sako, kad menininkas yra nevaldoma, nežabota medžiaga, kurią reikia kaip nors organizuoti, nes kitaip nieko nebus.“ Ir pašiurpau, ir juokinga. Žinoma, dabar aš kiek persūdau, t.y. juokauju, bet toks diskursas iš tikrųjų egzistuoja.

Jei rimtai, dabar dažnai pasigendu draugiško ir dalykiško bendradarbiavimo. Iš abiejų pusių.

Jokios naudos menininkui iš tų menotyrininkų…

Turiu ir menotyrininko ir kuratoriaus patirties. Dabar va, darau Pačėsos (aut.past. fotografo Remigijaus Pačėsos) parodą. Tas menininkas vis geria, o kai aš paskambinu, tai pasiunčia jis mane į visas pasaulio puses. Aš jo kažko klausiu, o jis mane toliau sau siunčia. Dabar suprantu, kad kantrybės su tais menininkais kartais labai reikia. Tiesiog žmogiškos kantrybės jau nekalbant apie kūrybos subtilybes

Džiaugiuosi, kad jauni menininkai  jau sugeba civilizuotai pasisakyti ir apie meno reikalus kalbėtis. Jau pasibaigė, tokie laikai, kai ŠMC kavinėje kruvini peiliai skraidydavo.

Jūsų kartai menas matyt yra labiau daiktiškas, iš kūno ir kraujo. Dabar menas ir jo sukūrimas pamažu tampa didelio mąsto fikcija, todėl man tavo kompiuterija atrodo labai simpatiškai. Kūrybiškai manipuliuoji schemom ir sistemom, neprisidengdamas jokia fikcija. Kartais tai yra materialiau, natūraliau ir realiau nei pardavinėti aukcione paveikslą, kurio nėra.

Man atrodo, kad visi tie atnaujinimai nieko iš tikro naujo neatnešė menui. Konceptualizmas labai greitai pavirto verslu. O mūsuose bandoma kažką baisiai svarbaus pasivyti . Liūdna.

Ką veiksi šiandien?

Paskambinsiu dukrai ir paklausiu, ar aš labai ją siutinu. Mano duktė kartais labai griežta. O vėliau gal eisim poezijos skaitymų klausytis.

Kas ir būtų, kai toks nežabotas, nevaldomas tėvas.

Ji „šūdo nemala“, bus kaip pasakė, bet jau kai sako tiesą….

Net pasilenkt reikia, kad nekliudytų? (juokiamės)

Kažkada ėjom su ja į „Maximą“, o ten stovi mano draugai, senoviniai tapytojai ir matosi, kad jau kokią savaitę geria visi trys. Na pasisveikinom, šnektelėjom, atsisveikinom. Paskui ji man sako: „Tėti, kaip čia suprast – juk tai žmonės, kurie kuria meną, daro gražius dalykus, tai kodėl daugelis iš jų tokie negražūs ir elgiasi taip, kad net gėda?“

Na, šitas sveikas požiūris, nors jis ir specifinis, mane tuokart sukrėtė. Pats taip nebūčiau pagalvojęs. Tai buvo mano seni draugai, labai juos gerbiu kaip menininkus.

Kokios vertybės padeda tau gyventi menininko gyvenimą?

Garsiai paklausei. Atsakysiu į tai paprasčiau. Tai draugai, pažįstami, kuriuos gerbi ir matai, parodos į kurias nueini, aplinka, kurioje gyveni ir žmonės, su kuriais gali susišnekėti.

Kūrybinė ir žmogiškoji pozicijos tau skiriasi?

Būti menininku yra žymiai mažiau atsakomybės nei būti žmogumi.

???

Gyvenime žinau, kad nedarysiu to, ko nenorėčiau kad jis man padarytų, kas man nepatiktų. O kūryboje stabdžių nėra. Jokių tabu, jeigu jau kvošteli, tai jau nebežinai ką pridirbsi. Nebent į galvą ateina akivaizdžiai nebendražmogiškos idėjos, suprantamos tik man vienam, va, tada pristabdau. Tai ir yra tie ašmenys ant kurių visi vaikštom.  O ką, kitur kitaip?

Kūryba, menininkystė? Tai tam tikra, ganėtinai keista, verslo rūšis: lemtis, sėkmė, nesėkmė ir tiek. Idėjos gimsta galvoj. Kitos tave apsėda. Svarbu nenuleisti nosies arba laiku pripažinti klaidas.

Ir dar nesusireikšminti ties tuo savo „aš matau, aš jaučiu, aš apie viską šiame pasaulyje žinau..“

Pauzė

Sąrašą išsėmei ? Lenki per pusę. Ar tikėjais ko nors tokio? Ko nors baisesnio?

Ačiū, viskas gerai. Ačiū.

Šiandien mes vis dažniau nežinome, į ką iš tiesų žiūrime, kai susiduriame su dar vienu fotografiniu atvaizdu. Negana to, tokia situacija mums patinka. Kadaise mes dar tikėjomės iš atvaizdų informatyvumo ir tikslumo; šiandien pats jų konteksto miglotumas užtikrina mūsų žvilgsnio pasitenkinimą. Tai viena iš tų situacijų, kai mes nenorime žinoti „daugiau, nei reikia“ – kitaip atvaizdo magija paprasčiausiai neveiks. Kitaip sakant, mes sąmoningai (ar pusiau sąmoningai) pasiduodame manipuliacijai.

Fotografinė manipuliacija gimė kartu su pačia fotografija. Kai tik atsirado galimybė užfiksuoti pasaulio atvaizdą, atsirado ir troškimas suklastoti pastarąjį ir parodyti pasaulį tam tikru būdu (įterpti į atvaizdą „vaiduoklį“ ar kitokį tam atvaizdui nepriklausantį objektą, retušuoti portretą portretuojamojo naudai, iškreipti vaizdo perspektyvą vardan siurrealistinio efekto). Gana ilgą laiką viskas ir apsiribojo praktiškai vien tik technine, formalia vaizdo manipuliacija. Tik septintajame XX a. dešimtmetyje pradėta galvoti apie tai, kad net ir visiškai nesumanipuliuotas, „autentiškas“ atvaizdas tam tikromis aplinkybėmis gali sakyti visai ne tai, ką tariasi sakąs (prisiminkite Antonionio filmą Blow Up).

Tai galima pavadinti manipuliacija atvaizdo kontekstu. Šiandien, nepaisant to, jog fotomanipuliatorių gausybės ragas „Adobe Photoshop“ vis dar išlieka labai populiarus ir plačiai naudojamas, būtent manipuliacija kontekstu yra aktualiausia ir kultūriškai svarbiausia. Atvaizdai galutinai praranda ryšį su konkrečia vieta, konkrečiu laiku, ir apibrėžtu kontekstu. Be abejo, tas ryšys niekada nebuvo itin stiprus, tačiau tai, kas vyksta šiandien, yra visiška atvaizdų kaip tikrovės dokumentų devalvacija. Ir kalti dėl to ne kokie nors piktavaliai konspiratoriai, norintys sujaukti mūsų protą, bet pirmiausia mes patys – eiliniai atvaizdų vartotojai.

Labai didele dalimi prie šito prisidėjo naujos interneto formos – tai, ką įpratome vadinti „Web 2.0“. Web 1.0 – pirmosios interneto „versijos“ – pagrindas buvo statiški HTML tinklalapiai, kuriuose dominavo tekstas; tuo tarpu Web 2.0 – iš esmės jau vakarykštės naujienos – branduolį sudaro atviros, bendruomeninės, dinamiškos platformos, greitai ir lengvai gaminančios, kaupiančios, koncentruojančios, dubliuojančios ir dauginančios turinį. Pagrindinės, paradigminės Web 2.0 formos – tai kolektyvinio redagavimo platformos (dažniausiai vadinamos wiki), tinklaraščiai, ir savotiški meta-tinklaraščiai – agregatoriai, surenkantys į vieną srautą pramoginio ir bulvarinio pobūdžio turinį iš įvairių interneto kampų. Visa kita – fototinklaraščiai, judančių vaizdų talpinimo sistemos, socialiniai tinklai, „Twitter“ ir t.t. – yra išvestinės formos.

Web 2.0 atvirumas daugeliu atvejų yra geras dalykas. Jis leidžia praktiškai kiekvienam turėti savo balsą ir „penkioliką minučių šlovės“ virtualiojoje viešumoje. Deja, kaip ir dauguma dalykų, jis turi ir tamsiąją pusę. Jei Web 1.0, tas klaikaus dizaino tinklalapių pasaulis, visgi buvo paremtas troškimu žinoti ir dalintis žinojimu, spindintis ir ergonomiškas Web 2.0 vis labiau primena XIX a. keistenybių kabinetą. Taip yra todėl, kad dominuojantis, greičiausiai ir plačiausiai plintantis turinio tipas jame yra įdomybės.

Įdomybės yra turinio fragmentai, kurie iš esmės nieko nepraneša ir nepaaiškina, o tik pateikia keistus, šmaikščius, netgi ciniškus faktoidus – pseudofaktus, kurių kilmė yra neaiški. Atviro ir milijonais interaktyvių gijų susaistyto šiuolaikinio interneto dėka bet kieno „pagaminti“ faktoidai, pseudosensacijos, banalios pusiau-tiesos akimirksniu išplinta ir tampa internetinio (ir ne tik) folkloro dalimi.

Faktoido forma gali būti bet kokia – teksto fragmentas, video, nuotrauka, ar viena iš naujų hibridinių formų. Toks „virusinis“ (viral) turinys dažnai vadinamas terminu „internetinis memas“ (internet meme). Memas yra kultūrinės informacijos vienetas, vieno vartotojo perduodamas kitam, ir gebantis evoliucionuoti bei plisti, reprodukuoti save tarsi savarankiškai. Visi mes esame susidūrę bent su keliais memais – nuo „Techno vikingo“ ir dabar ypač išpopuliarėjusių „Rage comics“ veidų iki „Aš noriu šventę švęst“ ir ypač dažnai demotyvatoriuose naudojamų ikoniškų neaiškios kilmės nuotraukų.

Memai dažniausiai plinta per tinklaraščius ir turinio agregatorius. Interneto kultūros tyrinėtojas ir kritikas Geertas Lovinkas savo knygoje Zero Comments – pirmoje išsamioje kritinėje blogosferos studijoje – pavadino tinklaraščius „miglota medija“ dėl jų kryptingumo stokos. Tuomet „miglota medija“ galima pavadinti ir visą Web 2.0, nes, kaip jau minėjau, tinklaraščiai yra viena iš pamatinių jo turinio organizavimo formų. Jei ankstyvasis internetas, ypač iki dotcom bumo, labai didele dalimi visgi siejosi su aktyvistais, ieškojusiais naujų bendravimo, dalinimosi ir bendro veikimo formų, vienas iš populiariausių užsiėmimų šiandieniniame internete yra, paprastai tariant, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Žadėta interneto demokratizacijos revoliucija faktiškai žlugo, jei kalbėsime apie prasmingą bendrą veiklą ir neideologizuotą, nekomercializuotą, nepriklausomą dalinimąsi žiniomis – šioje vietoje visiškai pritariu Lovinkui. Yra daugybė naujų ir visiems atvirų instrumentų, bet labai mažai vertingo ir originalaus naujo turinio. O koks turinys tuomet užpildo interneto platybes?

Tam tikra prasme visą šiuolaikinį internetą man simbolizuoja vienas tinklalapis: explainthisimage.com. Tai savotiškas fotografinių atvaizdų agregatorius, kur kiekvienas gali talpinti keistas ir šmaikščias nuotraukas, vaizduojančias sunkiai paaiškinamas, kurioziškas, absurdiškas situacijas. Kai nuotrauka yra patalpinta, kiti vartotojai gali siūlyti galimus šios situacijos paaiškinimus. Štai čia ir slypi pagrindinė šiuolaikinio interneto suktybė: šie „paaiškinimai“ praktiškai niekada nepaaiškina atvaizdo tradicine prasme. Greičiau jie primena mano jau anksčiau minėtų demotyvatorių užrašus po paveiksliuku – trumpus, šmaikščius, ciniškus, sąmoningai abstrakčius ir neinformatyvius komentarus, kurie ne paaiškina, o, priešingai, maskuoja tikrąjį atvaizdo kontekstą (tiesą sakant, didžioji dalis nuotraukų iš šio tinklalapio vėliau patenka į demotyvatorius, įvairius keisčiausių žmonių/gyvūnų/situacijų „top-20“ sąrašus ir įdomybių agregatorius).

Tai yra tokių atvaizdų efektyvumo ir efektingumo sąlyga; kai tik kažkas atskleidžia tikrąją nuotraukos istoriją, ji „nebeveikia“, nes tampa pernelyg logiška ir yra įtraukiama į „normalią“ daiktų tvarką. Tam, kad tokia nuotrauka (kaip ir bet koks memas) „veiktų“, ji turi atitikti šio tinklalapio paantraštę: images that make no sense – „beprasmiški atvaizdai“.

Tokiame beprasmiškame kontekste atvaizdai iš tiesų tampa beprasmiški ir atsitiktiniai. Kaip ir Rolandas Barthes’as, mes suprantame, kad „tai buvo“, bet nuotraukos neatsako į daugybę klausimų. Kur ir kada tai buvo? Kokia situacija yra užfiksuota? Ar ji yra tikra, ar suvaidinta? Kas ją užfiksavo? Kas buvo paskui? Kaip nuotrauka pateko į internetą (ypač nuotraukų, akivaizdžiai paimtų iš kažkieno asmeninio archyvo, atveju)? Kas ją patalpino, pats nuotraukos autorius ar tiesiog atsitiktinis ją aptikęs interneto vartotojas? Kas yra nuotraukoje užfiksuoti žmonės? Logiškai mes suprantame, kad tai yra konkretūs, kažkur gyvenantys ar gyvenę žmonės, bet šiame manipuliatyviame kontekste jie jau seniai tapo anonimiškais, abstrakčiais humoristiniais simboliais, kurie atliepia musų vojeristinį poreikį matyti vis naujas keistas scenas ir suteikia pasitenkinimą mūsų žvilgsniui, bet ne protui.

Štai keli tokių situacijų pavyzdžiai. Alaus dėžėmis nešini besišypsantys vyrai, einantys ar plaukiantys užtvindyta miestelio gatve. Parašiutininkas, nusileidžiantis į ežero pakrantę, kur laukia dešimtys krokodilų. Jogos pozose gulintys girtuokliai kažkur Rytų Europoje. Biotualetus vežantis krovininis automobilis, artėjantis prie akivaizdžiai per žemo viaduko, ir paskui jį važiuojantis lengvasis automobilis. Nuogas vyras, užsikabinęs už daugiabučio balkono krašto ar pakibęs ant laidų. Dramblys, vežamas ant mikroautobuso stogo. Meškos kostiumu apsirengęs žmogus, pozuojantis su vokiečių kareiviais. Vyras, nešantis ant peties netikrą arklį. Rūstūs milicininkai su ožio galva pirmajame plane. Juodaodžiai, pozuojantys iki kelių nuleistom kelnėm. Azijietis, miegantis ant metro vagono turėklų.  Aborigenas, sėdintis prie sraigtasparnio vairo. Šiuos atvaizdus mes matėme šimtus kartų, bet taip ir nežinome, kokia jų kilmė.

Į kelis paskutinius pavyzdžius verta pažvelgti įdėmiau. Gana didelė dalis „beprasmiškų“ nuotraukų vaizduoja „nevakarietiškų“ – t.y., vakarietiškai akiai tradiciškai „nesuprantamų“, „beprasmiškų“ – kultūrų atstovus. Pasiskirstymas vaidmenimis čia akivaizdus: „mes“ (racionalūs, ciniški, sarkastišką humoro jausmą turintys vakariečiai) žiūrime į „juos“ (nelogiškus, prietaringus, egzotiškus azijiečius, afrikiečius, Rusijos ir net „laukinės“ Rytų Europos gyventojus). Toks atvaizde įamžintas žvilgsnis atspindi ir įtvirtina jau egzistuojančius kultūrinius stereotipus (pagal tą pačią logiką „beprasmiškuose“ atvaizduose egzotizuojamos ir įvairios subkultūros, lytys, ir t.t.), paversdamas konkrečius individus viso labo stereotipų iliustracijomis. Tai gana toli nuo „išlaisvinančio“ interneto pažado.

Ar visa tai neprimena kultūrinio kolonializmo tęsinio? Skirtumas tik tas, kad vietoj pačių žmonių internete yra eksploatuojami jų atvaizdai, tačiau šovinizmas ir cinizmas yra tas pats. Ar aborigeną sraigtasparnio kabinoje vaizduojanti nuotrauka nėra tiesiog naujoviška versija „etnografinių zoologijos sodų“ – keistenybių kabinetų tęsinių, kuriuose XIX ir XX a. vakariečių publikai buvo demonstruojami gyvi „atsilikusių kultūrų“ atstovai? Vėlgi, pats „zoologijos sodas“ persikraustė į virtualiąją erdvę, tačiau mūsų žvilgsnis į Kitą liko iš esmės tas pats, kad ir koks nekaltas atrodytų („Tai juk tik juokelis!“).

Taigi, bekontekstės, stereotipizuotos „nepaaiškinamos“ nuotraukos, klaidžiojančios internete, atskleidžia ne tik mūsų santykį su atvaizdais (kuriuose mes vis dažniau ieškome ne informacijos ar estetinio poveikio, bet keistumo ir ciniško juokingumo), bet ir mūsų santykį su kitomis kultūromis ir Kitu apskritai. Kitas šiandieninėje interneto erdvėje tampa ne lygiaverčiu bendrų iniciatyvų partneriu, bet stereotipišku, anonimišku eksponatu ir pajuokos objektu, „patrankų mėsa“ mūsų žvilgsniui, o humoristinis atvaizdo „paaiškinimas“ dažniausiai tėra jo silpnų vietų nurodymas.